Pirtis paprastai kūrendavo žabais, malkomis, durpėmis. Dėl primityvių krosnių pirtyse dažnai kildavo gaisrai, todėl jas statydavo atokiau nuo kitų trobesių, arčiau vandens. Kaimuose pirtis paprastai būdavo kūrenama kas dvi savaites (šeštadieniais), susirgus, po talkų (kūlimo, rugiapjūtės, linamynio, mėšlavežio).

Pirtis buvo neatsiejama švenčių papročių dalis. Seniau sakydavo: „pirty numeti nuo savęs dulkes ir nuodėmes“, todėl pirtį kurdavo ir prieš didžiąsias šventes bei vietos atlaidus. Gerai iškūrenta ta pirtis, kurioje užtektinai garo (karšta), šilto vandens, nėra smalkių. Karšta pirtis buvo laikoma „gera“, priešingu atveju kūrentojas būdavo baramas ir vadinamas šykštuoliu.

Kiekviena šeima, kai jai tekdavo iškūrenti bendruomeninę pirtį, visomis išgalėmis stengdavosi tai padaryti kuo geriau. Dažniausiai bendruomeninę pirtį kūrendavo pats pirties šeimininkas ar vyriausias vyras toje šeimoje. Moterys pirties paprastai nekurdavo, nebent tik savo šeimos reikmėms. Iš moterų kūrentos pirties būdavo juokiamasi.

Pirčiai kūrenti malkos turi būti sausos. Geriausiai tam tinka obelinės ir kriaušinės malkos, nes jų geriausias garas. Po vaismedžių malkų, geriausiomis buvusios ąžuolinės, uosinės, klevinės ir beržinės. Prastos - alksninės, eglinės, pušinės ir epušinės. Vengta pirtis kūrenti tašytomis malkomis, ypač kuolais, nes tikėta, kad po tokios pirties šunvotės apstosiančios.

Prieš pakuriant pirtį, ji visada būdavo švariai iššluojama vanta, likusia po praėjusios pirties. Užkurtą pirtį peržegnodavo. Šeimininkas sudegindavo 2-3 glėbius malkų. Akmenims, skirtiems vandeniui šildyti, ir krosniai įkaitus, gražiai sukasdavo nuodėgulius, išmaišydavo žarijas, užpildavo vandens - tada pirtis iškūrenta.